Kuo šiandieniniam piliečiui svarbi jo paties šalies istorija?

Istorija

Šie metai Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims ypatingi – minimas 100 – metis atkurtų valstybių. Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – kentėjusios Sovietų okupaciją yra labai smarkiai sužeistos ir turi stengtis bei kovoti, kad išsaugotų savo identitetą. Vienoms šalims sekasi geriau, kitoms kiek prasčiau, tačiau visos juda į priekį. Štai Latvija vis dar sunkiai nusimeta Rusijos besivelkantį šleifą, juos nuolat kamuoja skandalai, bankrutuoja bankai. O taip pat ir rusakalbių šalyje žymiai daugiau nei Lietuvoje ar Estijoje.

Bet kad ir kaip bebūtų, visos trys šalys kaimynės stengiasi išeiti iš praeities šešėlio, ir joms tai daryti padeda ne tik naujoji, auganti ar užaugusi piliečių karta, bet ir protėviai. Lietuviai gali didžiuotis didžiuliu palikimu, kuris įkvepia būti patriotais, padeda semtis vilties ir stiprybės. Tai įvairūs senieji užrašai, žmonės ar Lietuvos raštijos ir literatūros tekstai, formavę lietuvių požiūrį į tautos ir valstybės istoriją. Reikia pripažinti, kad įvairūs lietuvių literatūros klasikiniai, istoriniai kūriniai padeda formuoti tam tikrą identitetą ir požiūrį.

Šiandien daugelis masiškai emigruoja, tačiau Lietuvoje nepasiduodama ir per visus informacinius šaltinius (radijas, televizija, spauda, interneto portalai, socialiniai tinklai) stengiamasi ir bandoma ugdyti pilietiškumą – raginimai iškelti Lietuvos vėliavas, masiški tautinės giesmės giedojimai, Lietuviškos literatūros citavimai ir daugelis kitų tautiško pilietiškumo ugdymo formų.

Tam, kad būtų ugdomas pilietiškumas, ne ką mažiau prisideda ir žymūs žmonės, tokie kaip A. Tapinas, G. Liaudanskas ir kiti. Jie, važinėdami po įvairias Lietuvos vietoves skaito įvairiausias paskaitas, bendrauja su įvairaus amžiaus žmonėmis, su mokyklinukais, su studentais ir stengiasi priminti, kokia svarbi yra tauta piliečiui. Jo paties tauta. Tam, kad žmogus būtų stiprus ir išsaugotų savo identitetą, jis privalo žinoti savo praeitį – savo šalies, savo tautos, galų gale, ir savo paties istoriją. Juk tai, kas parašyta šimtamečiuose puslapiuose esame mes – tie patys, tik žymiai naujoviškesni, inovacingesni ir gal net išmintingesni. Tad puoselėkime šaknis ir skaitykimę Lietuvišką knygą.